Žaibai

Visi žino apie žaibo išlydį. Vieno ženklo elektros krūvio galingas susikaupimas audros debesyje sukelia kibirkštį, kurios ilgis kartais siekia net dešimtis kilometrų.

Virš žemės rutulio kasmet įvyksta iki 16 mln. perkūnijų, vidutiniškai iki 44 tūkst. per parą. Nustatyta, kad apie 2000 perkūnijų kiekvieną sekundę sukelia 50-100 išlydžių į žemės paviršių. Gamtoje žaibas yra natūralus Žemės planetos būdas išsaugoti elektrinę pusiausvyrą tarp jos paviršiaus ir atmosferos. Žaibo susidarymo teorijų būta įvairių. Vieną iš jų teigė, kad didžiulės jėgos iš Saulės kartais išmeta pluoštus įkrautų dalelių. Jos dideliu greičiu įsiveržia į Žemės atmosferą ir įkrauna debesis.

Tyrinėjant žaibų susidarymą, neišvengiamai reikia atlikti jų praktinį modeliavimą. Aukštosios įtampos laboratorijose žaibo išlydis modeliuojamas ilga 10-15 m kibirkštimi. Tam reikalingos aukštos įtampos – štai pavyzdžiui 1979 m. JAV laboratorijos sąlygomis buvo užfiksuotas įtampos rekordas. Sukurta įtampa sudarė 32 ± 1,5 milijono voltų.

Kartais po stipraus linijinio žaibo išlydžio atsiranda 10 – 20 cm skersmens šviesos rutulys – tai kamuolinis žaibas, kuris palietęs daiktą, gali sprogti ir padaryti didelę žalą. Yra pastebėta kamuolinių žaibų nuo 1 cm iki 1-2 m skersmens, jie būna matomi 7-8 sekundės, o kartais trunka ir kelias minutes.

Tvirtinama, kad kamuoliniai žaibai skleidžia nemalonų degėsių ar sieros kvapą.

Kamuolinio žaibo teorijai patvirtinti trūksta svarbiausio įrodymo- iki šiol dar niekam nepavyko sukurti kamuolinio žaibo.

Parengė
A. Drabatiukas

(Comments are closed)