Kodėl reikalinga žaibosauga?

 

Nors žaibolaidis pirmą kartą buvo įrengtas dar 1760 m., tačiau apsaugos nuo atmosferos elektros sukelto reiškinio – žaibo klausimai yra aktualūs ir šiandien. Žaibas yra natūralusis didelių srovių, aukštų įtampų ir stiprių elektrinių bei magnetinių laukų šaltinis. Pavyzdžiui, Vokietijoje per 25% kasmetinių draudimo išmokų tenka žalai dėl žaibo ir impulsinių viršįtampių poveikio padariniams padengti.

Žaibosauga – tai kompleksas priemonių, užtikrinančių žmonių, įvairių pastatų, įrengimų, medžiagų saugumą nuo sprogimo, gaisro, sugriovimo po žaibo smūgio (žaibui įtrenkus).

Siekiant apsaugoti žmogų ir jo bustą  nuo pavojingų ir kenksmingų žaibo poveikių, žaibosaugos klausimai turi būti sprendžiami projektuojant, montuojant ir eksploatuojant pastatus arba statinius.

Sutinkamai su tarptautine praktika žaibosaugos sistemos skirstomos į:

  • Išorinę apsaugą, t.y. apsaugą nuo tiesioginio žaibo smūgio, įskaitant žaibo priėmiklius, žaibo srovės nuvediklius, ekranus ir įžeminimą.
  • Vidinę apsaugą, t.y. apsaugą nuo aukšto potencialo indukavimo arba perdavimo bei žaibo elektromagnetinio impulso poveikio, vykdomą potencialų suvienodinimo sistemos pagalba, panaudojant impulsinių viršįtampių iškroviklius ir ribotuvus.

 

Jautrūs viršįtampiams yra serveriai, modemai, telekomunikacijų, relinės apsaugos, automatikos įranga. Didelės amplitudės viršįtampių poveikio rezultatas – sugadinta elektroninė ir elektrotechninė įranga, izoliacijos užsidegimas ir gaisro kilimo galimybė. Impulsinių viršįtampių vertei turi įtaką tinklo pobūdis ir jo charakteristikos, atstumas tarp žaibo pataikymo vietos ir saugomos įrangos, įžeminimo tipas ir jo varža, vidaus tinklo šakotumas, maitinimo šaltinių parametrai.

Būtinas išorinės žaibosaugos elementas yra  potencialų suvienodinimo sistema. Ši sistema komplektuojama šynomis, sujungimo gnybtais, pavalkais ir pan. Potencialų suvienodinimas numato visų paskirčių įžeminimo laidininkų, komunikacijų metalinių vamzdžių, statybinių konstrukcijų, žaibolaidžių, centrinio šildymo, vėdinimo, kondicionavimo metalinių dalių sujungimą tarpusavyje. Potencialų suvienodinimo laidininkų sistema paskirsto srovę ir įtampą taip, kad nebūtų pavojingo kibirkščiavimo objekto viduje, kad potencialų skirtumai visuose taškuose neviršytų leistinųjų žmogui ir įrangai verčių. Tačiau visiškai panaikinti potencialų skirtumo veikiant impulsinei srovei dėl skirtingo srovės tekėjimo kelių induktyvumo, neįmanoma.

Siekiant užtikrinti apsaugos nuo žaibo sistemos efektyvų veikimą ji turi būti teisingai ir patikimai sumontuota. Montuojant privalu  kruopščiai įvykdyti projekte numatytus reikalavimus, tiksliai išlaikyti atstumus, laidininkų skerspjūvius, žaibo priėmiklių pastatymo vietas, aukščius, jų atstumus iki galios ar duomenų perdavimo linijų ir kitų elementų.

Dažniausiai pasitaikantis išorinės žaibosaugos elementų montavimo defektai:

  • nepakankamai tvirtai pritvirtinami atskiri žaibosaugos elementai;
  • neišlaikomi atstumai numatyti projekte arba atskirų elementų skerspjūviai;
  • neįvykdytos įžeminimo laidininkų išlenkimo sąlygos nusileidžiant nuo žaibo priemiklio iki įžemintuvo;
  • žaibosaugos įžeminimas nesujungiamas su apsauginių įžeminimų arba į žaibosaugos veikimo zoną neįvedami išsikišantys metaliniai elementai.
  • nekokybiškai atliktas  įžemintuvas.

 

Išorinė žaibosauga  turi būti įrengta ir priimta naudoti prieš objekto apdailos darbų pradžią, o sprogimui pavojingoms zonoms – iki technologinių įrenginių kompleksinio išbandymo. Žaibosaugos įrengimo projektinė dokumentacija (brėžiniai, aiškinamasis raštas), žaibosaugos įrangos priėmimo aktai, paslėptų darbų aktai, t.y., įžemintuvų prijungimas prie įžeminimo laidininkų bei jų prijungimas prie žaibolaidžių, įforminama ir perduodama užsakovui. Taip pat perduodami atskirai stovinčių žaibolaidžių įžeminimo varžų matavimų pramoninio dažnio srovei protokolai.

A. Drabatiukas

(Comments are closed)